Tiesioginė prekyba teisės aktuose gali būti įvardijama įvairiai: tiesioginė prekyba, išnešiojamoji prekyba, prekyba per tarpininką, prekyba ne prekybai skirtose patalpose ar pan. Svarbu atskirti šias sąvokas ir tinkamai atsižvelgti į teisinį reglamentavimą.
Tiesioginei prekybai Lietuvos Respublikos teisės aktai numato bendrąjį ir specialųjį teisinį rėžimą. Bendrasis teisinis režimas reiškia, jog tokio tipo bendrovėms ir jų produktams taikomi visi bendrieji mažmeninės prekybos, vartotojų teisių apsaugos, prekių grąžinimo bei keitimo, prekių saugos, reklamos ir kiti bendrojo pobūdžio reikalavimai. Specialusis reglamentavimas yra grindžiamas prekybos ne prekybai skirtose patalpose specialiosiomis nuostatomis bei papildomu (platesniu) vartotojų teisių užtikrinimu tokiuose santykiuose.
Vartotojų teisių bendrasis reglamentavimas
Vartotojų teises nustato Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.188, 6.350 – 6.370 str. ir kiti straipsniai, taip pat Lietuvos Respublikos Vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Atkreiptinas dėmesys, jog pardavėjui draudžiama vartojamosiose pirkimo pardavimo sutartyse suteikti pirkėjui teisę po sutarties sudarymo gauti dovanų ar priedų prie įgyto daikto (išskyrus reklaminius priedus bei įgytos prekės dalis), taip pat draudžiama įkyriai siūlyti įsigyti prekes, nurodyti tariamą kainos sumažėjimą bei atlikti kitus teisės aktuose nurodytus veiksmus.
Vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys: prekyba ne prekybai skirtose patalpose
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.357 str. pirkimo – pardavimo sutartis, sudarytas ne prekybai skirtose patalpose (pirkėjo gyvenamosiose, darbo, mokymosi patalpose), priskiria prie vartojamųjų sutarčių, tai yra, joms taikomas didesnis pardavėjo bendradarbiavimo su pirkėju standartas. Ne visais atvejais tiesioginės prekybos tarpininkų su pirkėjais sudaromos sutartys yra laikomos „prekyba ne prekybai skirtose patalpose“, kaip ji suprantama Civiliniame kodekse. Tokiomis sutartimis nebus laikomi atvejai (esant bet kuriam iš jų):
- Dėl kasdieniam vartojimui skirtų daiktų pirkimo pardavimo;
- Dėl daiktų pirkimo pardavimo, kai atvykstama pagal aiškiai išreikštą pirkėjo pageidavimą;
- Kai pagal sutartį vartotojas turi mokėti ne daugiau kaip 200 litų;
- Kiti atvejai (kurie tiesioginei prekybai retai yra aktualūs).
Taigi, jeigu egzistuos nurodytos aplinkybės, sutartis bus laikoma esanti tiesiog vartojimo pirkimo pardavimo sutartimi (pagal kitus CK 6.350 – 6.370 str.). Šiame kontekste reikėtų turėti omenyje, kad šios sutarčių rūšies priskyrimas vartojimo sutartims jau savaime reiškia, jog prekė įgyjama asmeniniams, šeimos ar namų poreikiams tenkinti (CK 6.350 str.).
Jeigu sudaroma sutartis atitinka prekybos ne prekybai skirtose vietose kriterijus, pardavėjui tenka papildoma pareiga įteikti pirkėjui dokumentą su šią įstatymo reikalaujama informacija:
- dokumento įteikimo vartotojui data;
- daikto pavadinimas;
- daikto kaina su visais mokesčiais;
- pardavėjo pavadinimas ir adresas;
- asmens, kuriam galima adresuoti sutarties atsisakymą, vardas ir pavardė arba adresas, kuriuo galima keisti ar grąžinti prekę;
- vartotojo teisės nutraukti sutartį įgyvendinimo galimybės.
Dažnai tokio dokumento funkcijas gali atlikti ir kiti dokumentai (prekės dokumentai, išrašoma sąskaita, prekės garantijos dokumentai ar pan.), jeigu tik juose nurodoma ši informacija. Pardavėjui tenka pareiga įrodyti, jog toks dokumentas buvo įteiktas pirkėjui. Siekiant turėti šiuos įrodymus, galimi įvairūs sprendimai: vartotojui pateikiamas pasirašyti patvirtinimas apie supažindinimą, reikalaujamų veiksmų atlikimas vartotojo parašu patvirtinamas prekių priėmimo perdavimo akte ar pan.
Jeigu sudaroma sutartis atitinka prekybos ne prekybai skirtose vietose kriterijus, pirkėjas (vartotojas) turi papildomas galimybes nutraukti sutartį. Toks vartotojas gali nutraukti sutartį per 7 dienas nuo aukščiau nurodyto dokumento gavimo (o jeigu toks dokumentas nebuvo įteiktas – per 3 mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos) – su sąlyga, jog daiktas nebuvo sugadintas ir nepasikeitė jo išvaizda (į šį reikalavimą neįeina pakeitimai dėl daikto išpakavimo ar įprastinio apžiūrėjimo). Vartotojui nutraukus sutartį, pardavėjas privalo per 15 dienų atsiimti iš pirkėjo prekę bei grąžinti jo sumokėtus pinigus. Bet kokie susitarimai tarp pirkėjo ir pardavėjo, kurie pablogintų šias vartotojo teises, negalioja.
