Tiesioginė prekyba teisės aktuose gali būti įvardijama įvairiai: tiesioginė prekyba, išnešiojamoji prekyba, prekyba per tarpininką, prekyba ne prekybai skirtose patalpose ar pan. Svarbu atskirti šias sąvokas ir tinkamai atsižvelgti į teisinį reglamentavimą.

Tiesioginei prekybai Lietuvos Respublikos teisės aktai numato bendrąjį ir specialųjį teisinį rėžimą. Bendrasis teisinis režimas reiškia, jog tokio tipo bendrovėms ir jų produktams taikomi visi bendrieji mažmeninės prekybos, vartotojų teisių apsaugos, prekių grąžinimo bei keitimo, prekių saugos, reklamos ir kiti bendrojo pobūdžio reikalavimai. Specialusis reglamentavimas yra grindžiamas prekybos ne prekybai skirtose patalpose specialiosiomis nuostatomis bei papildomu (platesniu) vartotojų teisių užtikrinimu tokiuose santykiuose.

Vartotojų teisių bendrasis reglamentavimas

Vartotojų teises nustato Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso straipsniai, taip pat Lietuvos Respublikos Vartotojų teisių apsaugos įstatymas. Atkreiptinas dėmesys, jog pardavėjui draudžiama vartojamosiose pirkimo pardavimo sutartyse suteikti pirkėjui teisę po sutarties sudarymo gauti dovanų ar priedų prie įgyto daikto (išskyrus reklaminius priedus bei įgytos prekės dalis), taip pat draudžiama įkyriai siūlyti įsigyti prekes, nurodyti tariamą kainos sumažėjimą bei atlikti kitus teisės aktuose nurodytus veiksmus.